Vieno kąsnio varškės salotos

Varškę sutrinu šakute. Aš perku birią varškę, nes ji yra mažiau šlapia. Į ją sudedu kubeliais supjaustytas krabų lazdeles, agurkus, taip pat svogūnų laiškus, krapus. Galiausiai įdedu maždaug 3 šaukštus majonezo ir viską sumaišau.

Paimu mažą salotos lapelį (jei didesnis supjaustau į kelias dalis) ir įdedu į jį nediduką šaukštuką paruošto mišinio. Salotos lapą sulenkiu kraštais į viršų (tarsi ryšulėlį) ir padedu į lėkštę.

Vieno kąsnio varškės salotos yra labai gaivios. Tai puikus užkandis šiltą pavasario ar vasaros dieną. Jos valgomos pirštais.

Pirminiame šių salotų variante, kurį išgirdau iš kolegės, agurkų nebuvo. Tiesiog vieną dieną, kai salotų gamybos procesas jau buvo įpusėjęs, pastebėjau, kad neturiu krapų. Be jų salotoms kažko trūko. Padėtį pamėginau ištaisyti įpjaustydama šviežią agurkėlį. Mano šeimynai tai taip patiko, kad nuo to laiko agurkas tapo būtinu vieno kąsnio varškės salotų ingredientu.

GV-20 (VG-20 arba DU-20)

Kiniškas pavadinimas: BAI HUI
Lietuviškas pavadinimas: ŠIMTAS SUSITIKIMŲ

Taško vieta.
Taškas yra viršugalvyje ties vidurio linija, maždaug 5 cuniai nuo priekinio ir 7 cuniai nuo užpakalinio plaukų augimo krašto.

Kaip rasti.
Įsivaizduokite vidurio liniją, kuri nuo nosies galiuko kyla į viršų ir dalina viršugalvį į dvi lygias dalis. Nuo abiejų ausų viršūnių braukite smiliais viršugalvio link ir sujunkite pirštus ties vidurio linija. Ten ir yra taškas.

Indikacijos.

• nemiga, stresas, depresija, psichikos sutrikimai;
• galvos skausmai, svaigimas, sukimasis;
• aukštas kraujospūdis, regėjimo sutrikimai, skausmas akyse;
• nosies užgulimas, sinusitas, tinitas;
• hemorojus, analinis, vaginalinis, gimdos prolapsas;
• motorikos sutrikimai, parkinsono ir alzheimerio ligos, paralyžius.

GV-20 taškas dažniausiai naudojamas psichikos surikimams, susijusiems su padidėjusiu emocingumu, atminties ir elgesio problemomis, bei psichinėms ligoms gydyti. Jo aktyvavimas padeda atsikratyti įkyrių minčių, nusiraminti ir atsipalaiduoti. GV-20 yra vienas iš taškų, kuriuos kasdien masažuojant palaikoma puiki savijauta.

Kaip aktyvuoti.
Taškas spaudžiamas nykščiu arba smiliumi pulsuojančiai: spustelint ir atleidžiant (bet neatitraukiant piršto nuo odos).

LR-3 (3H arba LIV-3)

Kiniškas pavadinimas: TAI CHONG
Lietuviškas pavadinimas: AUKŠČIAUSIAS ŠUOLIS

Kepenų (Liver) meridiano 3 taškas.

Taško vieta.
Taškas yra įdubime ant išorinio pėdos paviršiaus tarp pirmojo ir antrojo padikaulių, šiek tiek daugiau nei 1,5 cunio iki pirmojo piršto galinio pirštakaulio.

Kaip rasti.
Braukite smiliumi per tarpą tarp pirmojo ir antrojo kojos pirštų, kol rasite plačiausią ir giliausią vietą tarp padikaulių. Ten ir bus taškas.

Tokiu pat būdu randamas taškas ant kitos pėdos.

Indikacijos.

• galvos skausmai, svaigimas, sukimasis, nemiga, depresija;
• akių skausmai, patinimas, paraudimas, vokų trūkčiojimas;
• kepenų ir tulžies pūslės veiklos sutrikimai;
• skausmai tarpšonkaulinėje srityje, išvaržos, skausmas kojose;
• menstruacinio ciklo sutrikimai ir skausmai;
• šlapimo nelaikymas arba susilaikymas, vidurių užkietėjimas, diarėja;
• pykinimas, vėmimas.

LR-3 yra vienas iš svarbiausių taškų, naudojamų skausmo malšinimui. Pagal kinų mediciną, skausmas kyla tada, kai energijos Či ir kraujo tėkmė sutrinka ir užsistovi. Jei užsistovi Či energija, juntamas maudimas ar nestiprus skausmas, o sutrikus normaliam kraujo pratekėjimui – skausmas būna aštrus ir veriantis.

Či energijos užsistovėjimą dažniausiai sukelia:

• emocijų, ypatingai pykčio, slopinimas;
• nepakankamas kepenų aprūpinimas krauju;
• patogeniniai kepenų funkcijos sutrikimai.

Kaip aktyvuoti.
Taškas spaudžiamas nykščiu arba smiliumi pulsuojančiai: spustelint ir atleidžiant (bet neatitraukiant piršto nuo odos).

LI-4 (4GI)

Kiniškas pavadinimas: HE GU
Lietuviškas pavadinimas: SLĖNIO DUGNAS

Storosios žarnos (Large Intestine) meridiano 4 taškas.

Taško vieta.
Taškas yra įdubime ant išorinės plaštakos pusės beveik ties antrojo delnakaulio viduriu.

Kaip rasti.
Suglauskite kairiosios plaštakos pirštus. Ties pirmojo (nykščio) ir antrojo (smiliaus) piršto susijungimu atsiranda kauburėlis. Uždėkite dešinės rankos nykštį ant to kauburėlio ir išskleiskite kairiosios plaštakos pirštus. Jūsų dešinės rankos nykštys atsiduria įdubime. Ten ir yra taškas. Jį stipriau spustelėjus juntamas skausmas.

Tokiu pat būdu randamas taškas ant dešiniosios plaštakos.

Indikacijos.

• peršalimas, drebulys, karščiavimas, prakaitavimo skatinimas;
• galvos skausmai (tame tarpe migrena), galvos svaigimas, hipertenzija;
• veido, akių, ausų, nosies, gerklės, dantų ligos ir skausmai;
• amenorėja, užsitęsęs nėštumas ir gimdymas;
• galūnių skausmai, atrofija, paralyžius, pirštų sąstingis, sausgyslių ir kaulų skausmai.

LI-4 yra vienas iš geriausiai žinomų ir dažniausiai naudojamų taškų. Jis laikomas svarbiausiu tašku gydant galvos, veido, akių, ausų, nosies, burnos, dantų ir sprando ligas. Tiek ūmias, tiek ir įsisenėjusias. Jis taip pat labai svarbus malšinant skausmą. Pagal kinų mediciną, skausmas kyla tada, kai energijos Či ir kraujo tėkmė sutrinka, ir užsistovi. Spaudžiant tašką LI-4, energija išsklaidoma ir skausmas mažėja.

Kontraindikacijos.
Taško LI-4 negalima spausti nėštumo metu. Jis gali sukelti persileidimą ar priešlaikinį gimdymą.

Kaip aktyvuoti.
Taškas spaudžiamas nykščiu pulsuojančiai: spustelint ir atleidžiant (bet neatitraukiant piršto nuo odos).

Tradicinė kinų medicina

Tradicinė kinų medicina (TKM) – tai labai sena medicinos sistema, kuri remiasi žmogaus, kaip Visatos dalies suvokimu. Tai ir tam tikra gyvenimo būdo filosofija, nes ji moko gyvenimo meno, t. y. gyventi taip, kad išvengtum ligų. TKM nuo vakarietiškos medicinos skiriasi tuo, kad ji nagrinėja nematomąją žmogaus dalį ir gydymą nukreipia į ligos priežastis, o ne pasekmes.

TKM esmė – gyvybinės energijos Ć„Å’i (QI) judėjimas energiniais kanalais (meridianais). Ji taip pat remiasi IN ir JAN (to paties reiškinio priešingi aspektai, pav. šviesa ir tamsa) pusiausvyra bei penkių elementų sitema: vanduo-medis-ugnis-žemė-metalas. Liga – tai Ć„Å’i judėjimo sutrikimas – užsistovėjimas, trūkumas, perteklius. Tam, kad atstatyti energijos tėkmę, daromas poveikis biologiškai aktyviems taškams -rezonatoriams. Tai vadinama energiniu masažu.

Tradicinė kinų medicina apima daugelį praktikų ir gydymo būdų: CHI GONG (cigunas), TAIJI QUAN, akupresūrą, akupunktūrą, gydymą žolelėmis ir maistu, šilumos terapiją naudojant moksą (moxa) ir kitus.

Rezonatorių suradimui naudojamas atstumo matavimo vienetas – cunis. Jis kiekvieno žmogaus yra individualus, todėl matuojamas pagal pacientą.

0,5 cunio – mažojo piršto plotis
1 cunis – nykščio plotis
1,5 cunio – dviejų pirštų (smiliaus ir didžiojo) plotis
3 cuniai – keturių pirštų (smiliaus, didžiojo, bevardžio ir mažojo) plotis

Gali būti ir proporciniai cuniai. Jei atstumas yra didesnis – jis padalinamas į keletą lygių dalių. Viena tokia dalis ir yra proporcinis cunis.

Rezonatoriai (taškai) spaudžiami nykščiu arba smiliumi. Spaudžiama pulsuojančiai: spustelint ir atleidžiant (bet neatitraukiant piršto nuo odos).

Taškai klasifikuojami pagal meridianus (sutrumpintas meridiano pavadinimas ir taško numeris). Tačiau raidinė išraiška gali skirtis priklausomai nuo to, ar klasifikacija yra angliška, prancūziška ar vokiška. Be to kiekvienas taškas turi kinietišką bei lietuvišką pavadinimus. Vienas taškas gali turėti kelis pavadinimus priklausomai nuo energinio masažo paskirties.

Svarbu. Gydymasis aktyvuojant biologiškai aktyvius taškus neturi pakeisti kvalifikuotų medikų diagnozės ir gydymo. Tai yra puiki pagalbinė priemonė savijautai gerinti, ligos simptomams švelninti ar panaikinti, o svarbiausia – užbėgti ligai už akių.

Keturios toltekų išmintys II dalis

Trečioji toltekų išmintis: NEDARYKITE PRIELAIDŠ². Sakykite tik tai, ką norite pasakyti, o svarbiausia – suprantamai ir aiškiai. Nepalikinėkite jokių tarpų tarp eilučių, povandeninių uolų ar akmenų darže. Ir atvirkščiai, nesistenkite niekieno elgesyje įžiūrėti paslėptų prasmių ir neišsakytų užuominų. Juk jei žmogus jums nusišypsojo, tai dar nereiškia, kad jis ketina jus vežtis poilsiui į Maldyvus.

Jei ko nors nesupratote, tiesiog klauskite, klauskite ir dar kartą klauskite. Geriau eilinį kartą paklausti, nei “nugrybauti į pievas”. O jei išgirsite piktai išrėžtą “aš gi tau jau sakiau, kiek galima klausti”, tiesiog nepriimkite to asmeniškai (žiūr. Keturios toltekų išmintys I dalis).

Ketvirtoji toltekų išmintis: VISADA PADARYKITE VISA, KAS ĮMANOMA. Norėčiau pridėti: kas tuo metu įmanoma. Nes vieną dieną jūs į problemą galite žvelgti vienaip, o kitą dieną – visai kitaip. Be to jūsų galimybės skirtingu metu gali būti skirtingos.

Tarkim, jūsų tetulė eilinį kartą laikraštyje rado naują maisto papildą, būtiną jos gyvybei palaikyti. Vieną dieną jūs mėginsite kantriai aiškinti, kad tai tėra paprastas reklaminis triukas, skirtas pardavimams padidinti. Bet kitą dieną, taupydamas savo brangų laiką ir pilkąsias smegenų ląsteles, lėksite tiesiu taikymu į vaistinę.

Kad ir kaip jūs pasielgėte, nebesvarstykite problemos ar situacijos iš naujo ir išmeskite iš savo žodyno beprasmius žodžius “galėjau”, ar “reikėjo”. Jūs pasielgėte taip, kaip jums atrodė teisinga ir padarėte viską, ką galėjote. Taip jūsų sąžinė išliks rami ir miegas be sutrikimų.

Tik besivadovaudami šia išmintimi nepersistenkite. Atminkite: nuvarytus arklius nušauna.

Keturios toltekų išmintys I dalis

Dažno iš mūsų gyvenimas yra tikra rutina. Gyveni žmogus, kursuoji kadien tuo pačiu maršrutu: namai-darbas, darbas-namai. Kai kam tas maršrutas yra ilgesnis, pav.: namai-darželis-darbas, darbas-darželis-parduotuvė-namai. Bet esmės tai nekeičia. Jautiesi kaip voverė rate: lyg ir savo noru ten įlindusi, lyg ir ne visai. Kaip kokia rūkanti moteriškė tikini save, kad bet kada gali viską mesti ir gyventi kitaip, bet tas laikas vis atidėliojamas. Kai pagaliau prieini liepto galą ir pasiryžti permainoms, nebežinai nuo ko pradėti. Knygų, siūlančių pakeisti gyveimą per kelias dienas ir per tiek pat laiko užsidirbti milijoną yra begalės. Tai nuo ko gi pradėti? Siūlau išmėginti toltekų išmintį.

Toltekais buvo vadinama indėnų tauta, praėjusio tūkstantmečio pradžioje gyvenusi Mezoamerikos (Vidurio Amerika) regione ir turėjusi savo valstybę. Kai ilgainiui tauta išnyko, toltekais imta vadinti visus meno ir mokslo žmones.

Pirmoji toltekų išmintis: NENUSIDĆ„ā€“KITE ŽODŽIAIS. Kitaip tariant, reikėtų būti savo liežuvio šeimininku ir gerai pamąstyti, prieš ką nors pasakant. Tai ypatingai liečia tuos, kurie jaučia pareigą išreikšti savo “autoritetingą” nuomonę ir suteikti “neįkainojamą” patarimą, nors jų to niekas neprašo.

Š ia išmintimi taip pat vertėtų pasinaudoti tiems, kurie “viską” apie visus žino ir tomis “žiniomis” skuba pasidalinti su visu juos supančiu pasauliu bei visiems agentūros VBS (viena boba sakė) darbuotojams.

Jei jums eilinio savigraužos priepolio metu užeina noras išsakyti sau ar šalia esantiems viską kas “ant širdies guli”, sustokite ir gink Dieve neįvardinkite to garsiai. Žodis yra didžiulė jėga.

Antroji toltekų išmintis: NEPRIIMKITE NIEKO ASMENIŠ KAI. Tiesiog supraskite, kad jūs neturite nieko bendra su tuo, ką daro kiti.

Jei koks nors labai svarbiu save laikantis bendradarbis nepasitenkinimo perkreiptu veidu išvardins būtas ir nebūtas jūsų nuodėmes, nekreipkite į jį dėmesio.

Jei koks nors uolus pilietis ką tik išrėžė tik jam vienam suprantamą tiesą jums į akis, nepriimkite to asmeniškai. Tai jo problema, ne jūsų. Jei priimate jo žodžius, vadinasi jūs su tuo sutinkate. Kaip pasakytų toltekai, jūs “suvalgote visas emocines jų [jums kenkiančių žmonių] atliekas”. Ar jums to reikia?

Keturios toltekų išmintys II dalis

Atsargos žiemai: šaldytos morkos

Jei užsiauginote nemažą morkų derlių ar šiaip koks geras žmogus davė jums maišą morkų, valgykite ligi soties. Kaip žinia, morkose yra daug seleno ir beta karotino, iš kurio mūsų organizmas gaminasi vitaminą A. Tačiau, jei matote, kad turimo kiekio morkų neįveiksite, pasirūpinkite jų sandėliavimu.

Manau, kad yra įvarių sandėliavimo ir laikymo būdų, bet man žinomi tik trys: rūsyje, šaldytuve ir šaldiklyje.

Vaikystėje mano močiutė morkas laikydavo rūsyje sukaišiotas į smėlio kauburį. Išrautas iš lysvių morkas supildavo ant drobinių maišų ir pakildavo nudžiūti. Nuvalydavo žemes, nupjaudavo lapkočius ir sukaišiodavo į smėlį.

Antrąjį laikymo būdą galima taikyti nedideliam morkų kiekiui ir neilgam laikotarpiui. Nuo morkų nupjaunami lapkočiai, morkos švariai nuplaunamos ir paliekamos nudžiūti. Po to sudedamos į plastikinį maišelį ir padedamos į šaldytuvą.

Trečiasis būdas man patinka labiausiai. Aš morkas nuskutu, švariai nuplaunu ir sutarkuoju per burokinę tarką (elektrinę). Galima tarkuoti ir su rankine tarka, bet kol sutarkuosite, morkų sandėliuoti nebesinorės. Sutarkuotas morkas sudedu į maistinius maišelius. Sudedu tiek, kiek reikėtų vienai sriubai išvirti (maždaug po 200 g). Galiausiai maišeliai keliauja į šaldiklį. O ten jau drąsiai gali stovėti iki kito derliaus.

Kai kitą kartą gausiu morkų, užsišaldysiu pjaustytas riekelėmis, kad tiktų ir troškiniams.

Moliūgienė

Ingredientai:

• 1,5 litro vištienos sultinio
• nulupta moliūgo skiltis (~ 8 cm pločio)
• 1 raudona paprika
• 2 morkos
• 2 vidutinės balto svogūno galvos
• 2 vidutinio dydžio bulvės
• tarkuoto saliero (~ 2 šaukštai)
• lydyto sūrelio
• petražolių, svogūnų laiškų, čili pipirų pagal skonį

Išverdame vištienos sultinį (gera kulšis į 1Ć‚Ā½ l vandens). Vištą išgriebiame. Į buljoną sudedame: kubeliais supjaustytus moliūgą, bulves ir papriką, per burokinę tarką sutarkuotas morkas bei salierą ir smulkiai supjaustytą svogūną.

Kai daržovės gerokai suminkštėja (maždaug po valandos), puodą nukeliame nuo ugnies ir daržoves sugrūdame grūstuve arba sutriname blenderiu. Įdedame smulkintų petražolių, svogūnų laiškų, įspaudžiame čili pipirų (per česnako spaustuvę).

Sriubą supilstę į dubenėlius, įdedame po šaukštelį lydyto sūrelio (pavyzdžiui ”MildutėĆ¢ā‚¬Ā¯) ir užberiame skrebučiais.

Silkės tortas

Ingredientai: 8 riekės duonos 400 g liesos grietinės (15%) 100 g sviesto 250 g silkės file 3 vidutinio dydžio pomidorai 5 nubraukti arbatiniai šaukšteliai želatinos svogūnų laiškų, krapų, pipirų pagal skonį

Želatiną užpilame 1/3 stiklinės vandens ir paliekame brinkti.

Nuo duonos riekių nupjauname plutą ir rankomis susmulkiname (tik ne per smulkiai). Ištirpiname sviestą. Jį galima tirpinti ant vandens garų arba tiesiog mikrobangų krosnelėje. Sviestą supilame ant susmulkintos duonos, viską išmaišome ir sudedame į tortinę formą. Su rankom paspaudžiame ir padedame į šaldytuvą kad sustingtų.

Kubeliais supjaustome silkės file ir nuluptus pomidorus. Kad pomidorai lengviau nusiluptų, juos reikia trumpam (~ 1 min.) panardinti į verdantį vandenį, o po to porai minučių į šaltą.

Susmulkinam krapus ir svogūnų laiškus.

Ištirpiname jau išbrinkusią želatiną. Tirpinti galima ant silpnos ugnies arba vėlgi mikrobangų krosnelėje. Svarbu neperkaitinti, nes sutrauks grietinę!

Į atskirą indą sukrečiame gietinę, supilame ištirpintą želatiną ir viską, ką prieš tai supjaustėme. Įberiame šiek tiek pipirų. Viską gerai išmaišome ir užpilame ant tortinėje formoje atšalusio duonos-sviesto mišinio. Įdedame atgal į šaldytuvą ir šaldome apie 2 valandas (galima ir ilgiau).

Pastaba. Druskos berti nereikia. Ką tik paruoštas mišinys gali atrodyti šiek tiek prėskokas, bet pastovėjus šaldytuve skonis bus toks, kokio reikia.

Greitas plovas

Savaitgalį orkaitėje kepėm vištų kumpelius su bulvėmis. Lyg ir nieko ypatingo, nors labai skanu. Dalis kumpelių liko nesuvalgyti. Kitą dieną man pasiūlius juos vakarienei, šeimos narių veidai džiaugsmu nespindėjo. Kas galėtų juos kaltinti? Pastovėjusi šaldytuve višta praranda minkštumą ir, kaip nebūtų gaila, skonį.

Kokiam patiekalui panaudoti pastovėjusius kumpelius? Pirma mintis – vištienos salotos. Mintis nebloga, bet, tiesą pasakius, į salotas aš mieliau dėčiau vištos krūtinėlę. Be to, šaltą rudens vakarą labai norėtųsi ko nors karštesnio. Tuomet – plovas!

Ingredientai: vištos kumpeliai – 2 vnt. ryžiai – 2 maišeliai vidutinio balto svogūno galva aliejus, druska prieskoniai, pomidorų padažas pagal skonį

Užkaičiu vandenį ryžiams virti. Kad greičiau užvirtų, įberiu šaukštelį druskos.

Nuo kumpelių nulupu mėsą ir supjaustau smulkiais gabalėliais. Keptuvėje porą minučių pakepinu smulkiai supjaustytą svogūną, sudedu susmulkintą vištieną ir dar šiek tiek pakepu. Per tą laiką išverda ryžiai (aš verdu 15 min.).

Į puodą, užkaistą ant silpniausios ugnies, įpilu šiek tiek aliejaus. Sudedu vištos-svogūnų mišinį, ryžius ir viską gerai išmaišau. Įdedu 2-3 šaukštus pomidorų padažo ir įberiu prieskonių. Dar kartą viską išmaišau. Jei niekur neskubu, uždengtą puodą dar palaikau 5-10 min. ant nebekaitinamos viryklės.

Plovą valgom su šviežiomis daržovėmis arba, kas man labai patinka, su marinuotais agurkėliais.

Salotos su fetos sūriu

Ingredientai: įvairios lapinės salotos pomidoras žalias agurkas įvairių spalvų paprikos violetinis svogūnas fetos sūris džiūvėsėliai raudonėlis citrinos sultys graikiškų riešutų arba alyvuogių aliejus

Paruošimas. Suplėšykite salotas. Supjaustykite pomidorą, agurką, paprikas ir svogūną. Pabarstykite džiovinto raudonėlio. Apšlakstykite citrinos sultimis, po to aliejumi. Sudėkite trupintą fetos sūrį ir džiūvėsėlius (orkaitėje paskrudintus batono gabalėlius).

Kuo mažiau naudojame įrankių ruošdami maistą (kuo daugiau liečiame jį rankomis), tuo daugiau mūsų energijos jis sugeria. Iš to seka patarimas: niekada negaminkite maisto, jei esate supykę ar šiaip blogos nuotaikos. Ir priešingai, jei užplūdo teigiamos emocijos, lėkite į virtuvę ir paruoškite ką nors skanaus. Pamatysite, kaip greitai pagerės aplinkinių nuotaika ir sumažės su virškinimo sistema susijusių negalavimų.

Ventspilio karvės

Gana įdomus laiko praleidimas Ventspilyje – “karvių medžioklė”. Mes taip pavadinome pastangas surasti visas po miestą išsimėčiusias ryškiaspalves karvių skulptūras. Iš pradžių tai nebuvo sunku, bet trijų paskutiniųjų karvių paieška virto tikru azartu.

Karvės “apsigyveno” Ventspilyje po 2002 metais čia vykusio renginio “CowParade” (karvių paradas). Jo metu įvairiose miesto vietose buvo pastatytos iš stiklo pluošo pagamintos karvės, kurias dekoravo vietos ir užsienio menininkai. Pasirodo, toks pasaulinio masto renginys kasmet organizuojamas daugelyje pasaulio miestų. Taip populiarinamas CowParade prekinis ženklas.

Pirmąją karvutę DzĆ„Ā«ve ir skaista (gyvenimas yra gražus) radom prie vaikų poilsio parko iš Lielais prospekto pusės.

Antroji keturkojė CeĆ„Ā¼ojošĆ„Ā govs (keliaujanti karvė), arba karvė-lagaminas, mus pasitiko pačioje Ostas gatvės promenados pradžioje iš pajūrio pusės.

Toliau važiuodami Ostas gatve pakeliamojo tilto link prie pat Livonijos ordino piles pastebėjom trečią karvutę, pavadintą Jūras govs (jūros karvė).

Ketvirtoji ir penktoji karvės Latvijas melnĆ„Ā (Latvijos juodoji) ir Š ūpojošĆ„Ā gotiŠ€ a (besisupanti karvė) įsitaisiusios netoli viena kitos, pačiame Ostas promenados gale, ten, kur švartuojasi ekskursijų laivas “Hercogs jĆ„ā€œkabs”. Tik juodoji, kiek primenanti naftos vamzdį, stovi palei pat prieplauką, o besisupančioji – nusisukusi veidu į Turgaus aikštės pusę.

Š eštoji mūsų ieškoma keturkojė Govs Matrozis (karvė jūreivė) kaip ir priklauso drąsiai žvelgia į Jūros vartus nuo pietinio molo.

Septintosios karvės Ms. Moo-Dunk šeimynykščiai nesėkmingai ieškojo pora dienų, ratais vaikščiodami aplink stadioną. O radom ją visai atsitiktinai, be to visiškoje tamsoje. Važiuodami pro stadioną išgirdom muziką ir nutarėm pažiūrėti koks gi ten renginys vyksta. Prie pat įėjimo į stadioną puikavosi žymioji Ventspilio “Mis Dėjikė iš viršaus”.

Labiausiai mūsų ieškoma buvo aštuntoji karvė PretĆ„Ā« gaismai (Š viesos link). Tai skulptūra karvės, lipančios į stulpą. Žiūrint į miesto žemėlapį (kuriuo teko ne kartą naudotis) buvo akivaizdu, kad mes beveik kasdien pro ją pravažiuojam. Bet kodėl jos nė karto nepastebėjom? Toje vietoje, kur, mūsų nuomone, turėtų laipioti karvė, stovi paprastas stulpas. Priešpaskutinę viešnagės Venspilyje dieną nutarėm užeiti į informacijos biurą ir išsiaiškinti kur čia šuo pakastas. Paaiškėjo, kad tas tuščias stulpas buvo visa, kas liko iš pačios ieškomiausios skulptūros. Pasirodo, ji buvo privati nuosavybė, kurios savininkai nutarė jos nebeksponuoti. Siaubingai gaila.

Paskutiniąją iš ieškomųjų karvių Londonas govs (Londono karvutė) aplankėm Priejūras kempinge. Ji stovėjo ilgesingai žvelgdama į pagrindinį įvažiavimą, prie kurio buvo išrikiuoti automobiliai, išimtinai su lietuviškais numeriais.

Aplankę visas Ventspilio karves ir apsirūpinę latviškomis lauktuvėmis (Rigas Balsams buteliais ir Gotina saldainiais) tą pačią dieną patraukėm Lietuvos link.

September 30th, 2011 in Įspūdžiai | No Comments

Ventspilio parkai

Ventspilis tikrai puiki vieta poilsiui su vaikais. Pilna visokių laipynių, supynių ir net sportinių treniruoklių. Ateini sau su vaikais į parką, atsisėdi ant suoliuko su gera knyga rankose ir aplinkinis pasaulis nustoja egzistavęs. Vaikas greitai susiranda bendraminčių ir nubėga užkariauti žaidimų pasaulį. Net pavydu vietinėms auklėms ir tėvams. Pas mus mieste auginti vaiką nepalyginamai sudėtingiau. Tik ir žiūrėk, kad į kokį kakutį neįliptų. Ir nesvarbu ar jūs vaikštote parke, ar žaidžiate smėlio dėžėje. O ten, viskas sutvarkyta, išvalyta ir pritaikyta išvargusių turistų poilsiui.
Kažkas Ventspilį pavadino per daug steriliu. Mano nuomone, tai tik privalumas.

Susidarė įspūdis, kad Ventspilis tikrai turtingas miestas. Gatvės išklotos trinkelėmis. Pas mus duobių niekaip nesugeba užlyginti, o ten kloja trinkeles! Mums net teko iš arti stebėti tą procesą.
Bet labiausiai nustebino – nemokamos automobilių stovÄ—jimo aikÅ¡telÄ—s. Man, kaip statistinei lietuvaitei skaičiuojančiai kiekvienÄ… centÄ…, tai pasirodÄ— labai svetinga.

PaplÅ«dimys. Nemačiau ten nei vieno naminio gyvÅ«no ir negirdÄ—jau jokių pasiÅ«lymų pirkti labai skanius karÅ¡tus čeburekus. Bet jaučiausi kaip namie, nes aplink skambÄ—jo tik mÅ«sų gimtoji kalba, na dar ir vienas kitas rusiÅ¡kas žodis. TiesÄ… pasakius, lietuvių perteklius mus Å¡iek tiek nuvylÄ—. O paplÅ«dimys – prieÅ¡ingai, maloniai nustebino. Dvipusiai suoliukai su atramomis, žaidimo kauliukus primenančios dvipusÄ—s persirengimo bÅ«delÄ—s, gÄ—lo vandens duÅ¡ai ir daug supynių, pritaikytų suptis tiek vienam, tiek ir grupei žmonių.

Parkai. BÄ“rnu parks “Fantazija”. Vaikų parkas “Fantazija”.

Bērnu pilsētina. Vaikų poilsio parkas.

Renka dārzs. Renkio sodas dar vadinamas Milžinų parku.

Džunglu taka. Džiunglių takai.

Pludmales akvaparks. Paplūdimio vandens parkas. Jis, žinoma, mokamas. Pirminis mokestis už 1,5 valandos kainavo: suaugusiam – 3,5 Ls, vaikui nuio 7 iki 12 metų – 2,5 Ls. Už kiekvieną papildomą pusvalandį atitinkamai: 0,9 Ls ir 0,65 Ls. Tokios kainos darbo dienomis. Savaitgalį įkainiai didesni, bet mes per daug branginom savo laiką, kad savaitgaliais grumtumėmės eilėse prie čiuožyklų ir pripučiamų ratų.

Kelionė į Ventspilį

Kelionė į Ventspilį

Du metus iš eilės atostogavę Š ventojoje, šiemet nusprendėm pakeisti aplinką ir išvažiuoti kaip mūsų mažoji sako “į kitą šalį”. Juolab, kad turim dar galiojančius vaikų pasus ir sveikatos draudimo korteles.

Ilgai nesvarstę nutarėm važiuoti pas “braliukus” latvius į Ventspilį. Kaip pasirodys vėliau, tų “braliukų” ten ne tiek jau ir daug.

Pirmiausia reikėjo parinkti kelionės maršrutą ir numatyti vietas, kurias galėtume aplankyti pakeliui. O šioje srityje nėra lygių mūsų tėčiui. Mums buvo pateiktas išsamus lankytinų vietų sąrašas, kuriam šeimos taryba vienbalsiai pritarė. Norėdami išvengti pavargusių vaikų zirzimo ar net muštynių kelionės metu ir tikėdamiesi sutaupyti laiko, pernakvojom Telšiuose (beveik pusiaukelė tarp Kauno ir Venstpilio). Ankstyvą rytmetį leidomės į kelią.

Pirmyn važiavome palei Latvijos pajūrį maršrutu: Telšiai-Plungė-Salantai-Skuodas-Priekulė-Grobina-Liepoja-Pavilosta-Jurkalnė-Ventspilis.

Lietuvoje neketinome niekur sustoti, bet artėjant prie Salantų akį patraukė ryškiai mėlyno dangaus fone spindintys Salantų bažnyčios bokštai.
Nesusilaikėm ir užsukom. Keistai malonu buvo vaikščioti po tuščią bažnyčią, kai tavęs nevarsto nepatenkintų bobulių žvilgsniai laiku nepersižegnojus ir nesigirdi prislopinto murmesio garsiau sušnekus vaikui. Nustebino ir tai, kad radom stovą su paruoštomis žvakelėmis, kurias žmonės uždega mirusių artimųjų paminėjimui ar tikėdamiesi norų išsipildymo. Tikrai ne kiekvienoje bažnyčioje tai galima rasti.

Pirmasis sustojimas Latvijoje – Priekulė. Kažkaip keistoka, kad tokiu pat pavadinimu miesteliai yra ir Lietuvoje, ir Latvijoje ir tik 100 km atstumu vienas nuo kito. Tarsi kažkam būtų pristigę fantazijos. Jei lietuviai Priekulės pavadinimą kildina iš asmens, kuriam priklausė miestelis, pavardės, peršasi mintis, kad lietuviškąją ir latviškąją Priekules valdė tarpusavyje konkuruojantys tos pačios giminės didikai.

Prikulės pasididžiavimas – taip vadinami Š vedų vartai, pastatyti 1688 m. Anksčiau iš abiejų vartų pusių nišose stovėjo akmeniniai kareiviai. Buvo tikima, kad akmeninio kareivio bambos pabučiavimas atneša laimę. Įdomu būtų sužinoti šio prietaro kilmę.

Labai nustebino didelis pilkas pastatas, matomas perėjus Š vedų vartus. Iš šalia jo esančio stadiono, spėjome, kad tai mokykla. Bet senove dvelkiantis pastatas keistai netiko prie šiuolaikinio mokyklinio stadiono. Vėliau išsiaiškinom kodėl. Pasirodo, tas pastatas – tai XV a. Priekulę valdžiusių baronų Korfų dvaro rūmai, kuriuose šiuo metu tikrai veikia vidurinė mokykla. Gana praktiškas požiūris į istorinių vertybių išsaugojimą.

Sekantis sustojimas – Liepoja (latviškai Liepaja). Tiksliau šiaurinė jos dalis – karinis miestelis Karosta (karo uostas). Ten vaikštant kyla dvilypis jausmas: lyg matytum ir eleganciją ir skurdą. Tik grįžusi namo ir išsamiau pasidomėjusi istorija supratau tą dvilypumą.

Pasirodo Karosta bovo Rusijos caro Aleksandtro III sumanymas. 1890 m. pradėta statyti karinė jūrų bazė su įtvirtinimais turėjo būti unikali tiek savo padėtimi (prie neužšąlančio uosto), tiek autonomija (su atskiru vandentiekiu, balandžių paštu, cerkve). Š tai iš kur ta elegancija. Deja, kariniai įtvirtinimai taip ir nebuvo panaudoti. Pirmojo pasaulinio karo metu jie buvo susprogdinti, kad neatitektų vokiečiams. O Antrojo pasaulinio karo metu Karosta tapo Sovietų sąjungos karinio laivyno baze, talpinusia per 20 tūks. kareivių. Labai nesunku įsivaizduoti kas galėjo likti po pastarųjų priverstinio pasitraukimo iš Latvijos. Š tai jums ir skurdo pojūtis.

Mus labai sudomino kariniame miestelyje pastatytas įspūdingas statinys – Š v. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvė (keistas pavadinimas). Įspūdį šiek tiek gadino restauravimo pastoliai.
Rašoma, kad net pats Rusijos caras Nikolajus su šeima dalyvavo pamatinio akmens pašventinimo ceremonijoje.

Labai norėjosi patekti į cerkvės vidų. Bet įėjus pro paradines duris įspūdis šiek tiek priblėso. Mažiukas koridoriukas užsibaigiantis nedidelėmis durelėmis, prie kurių suversta krūva skudurų. Nieko nuostabaus, kad cerkvės vidus visiškai neatitiko išorės. Pirmojo pasaulinio karo metu nemaža dalis cerkvės turto buvo išvežta į Rusiją. O sovietmečiu cerkvė buvo paversta kino ir sporto sale (kažkoks absurdas).

Užmetę akį pro stiklines duris pastebėjom, kad visos moterys ir mergaitės riši skareles. Aš susiradau paplūdimio skarą ir užsirišau ant galvos. Jau buvom beeiną į vidų, kai žvilgsnis užkliuvo už ant durų pakabintų piešinukų, kurie net rusų kalbos nemokantiems turistams skelbė, kad į cervę moterys gali patekti tik rišėdamos skaras ir dėvėdamos sijonus. Tada ir supratom, kad prie durų sumesti ne šiaip skudurai, o skaros ir sijonai – apranga užsimiršusioms moteriškėms.
Š iek tiek nejaukiai jausdamiesi dėl pažeisto aprangos kodo tyliai įsliūkinom į vidų. Mane nustebino ikonų gausa ir nesuvokiama jų išdėstymo tvarka, tiksliau jos nebuvimas. Atrodė, kad ikonos sustatytos bet kur ir bet kaip: ir viena ant kitos, ir ant stovų, ir tiesiog atremtos į sieną. Cerkvėje, kitaip nei mūsų bažnyčiose, visai nebuvo suolų, tik stalai ir šalia jų kėdės. Vienos moteriškės kažką veikė sėdėdamos už stalo, kitos stovėjo išsirikiavusios į eilę priešais šventiką (tikriausiai popą). Savaime aišku, kad mes nieko nesupratom, kas vyksta. Tačiau atrodė, kad kiekvienas žmogus ten užsiėmęs savo veikla. Ne taip kaip pas mus, kai visi vienu metu klūpi, stovi ar šneka tuos pačius žodžius. Tik tyla ir susikaupimas buvo tokie patys.

Važiuodami toliau ketinome užsukti į Pavilostą ir Jurkalnę, bet spaudžiami laiko ir su užmigusiais vaikais automobilyje lėkėm tolyn neypatingai gerais Latvijos pajūrio keliais. Važiuojant link Ulmalės tolumoje pasirodė jūra. Jausmas buvo nepakartojamas.